Apie Leoną


LEONAS_apie_leona

Meilė Motinai ir/ar Tėvynei?

Jau greit nebeįmanomu tapsiančio gyvenimo tempo, situacijų ir įvykių įvairovėje bei jų pertekliuje, vis dar egzistuoja amžinųjų vertybių oazių, šalia kurių nublanksta bet kokie laikini pasaulio turtai ir banalios kasdienės problemos. Tai akimirksniu supranti apsilankius Leono Striogos kūrybinėje erdvėje; vos tik atvėrus jos duris, laikas tartum sulėtėja ir pamažu nusimeti skubančio miesto šurmulio apdarą. Kone sakrali erdvės aura pasiglemžia ne tik paviršinį susidomėjimą, bet pakutena ir gilesnius klodus. 

Nuo lentynų žvelgia šimtai kamerinių medžio skulptūrėlių. Jautiesi tarsi patekęs į paslaptingą karalystę, kurioje lyg rudens lapai melancholišką nuotaiką šlama skulptoriaus sukurtos esybės. Visos jos kalba patyliukais, nes tai – kas svarbu, visada sakoma tyliai. Tik sutelkus jusles galima pajusti iš pradžių vos tik numanomus jų kuždesius.

Skulptoriaus kūriniai prabyla metaforų kalba, kurioje girdimos poetiškos, kartais sentimentalios, kai kur lyriškai nuskambančios intonacijos. Neveltui pats L. Srioga save vadina vieno sakinio poetu. Dažnai gilią filosofinę mintį slepiantys autoriaus kūrinių pavadinimai, pribloškiantys taiklumu, dar primena japoniškuosius haiku.

Neišsemiamas kūrybos šaltinis skulptoriui yra mūsų tautos folkloras. Iš viso jo lobyno svarbiausios jam – pasakos ir dainos, skambėjusios iš motinos lūpų. Ypatingos pagarbos ir nuolankumo šydu apgaubta tėvo figūra, protėvių įvaizdžiai bei praeities aidai dailininko kūriniuose simboliškai prabyla apie meilę tėvynei, gimtajai žemei. „Motiną labiau myli ar tėvynę?“, – staiga dailininkas man duoda, tikriausiai seniai paruoštą, suktą klausimą. Mąstau, bandau įsigilinti į klausimo esmę, o jis jau grūmoja pirštu, lydinčiu išmintingos šypsenos: „Kaip gali labiau mylėti tėvynę, tiek nemylėdama mamos?“. Ir viskas tampa aišku.

Nenuilstančio dailininko kūrybos ir gyvenimo pagrindas yra tiesa ir nuoširdumas. Jo kuriamos figūros – tarsi nuogos, be kaukių, be mimikriškų apvalkalų, be chameleoniškų emocijų. Galbūt dėl to „medinukai“ kartais išnyra visu savo naivumu, kurie visai nekaltai skelbia, kad karalius nuogas. L. Striogos kūryboje sunku būtų įžvelgti aktualių socialinių problemų citatų, destruktyvaus prado, konfliktinių situacijų vaizdavimo. Reljefinės faktūros išvagotais paviršiais, dvasingumo persmelktomis formomis, skulptorius rodo į pačią esmę. Koks būtų mūsų gyvenimas, jei visi atsivertume tarsi tabula rasa: neapsiginklavę kovinės parengties strategijomis, nesuinteresuoti, pamynę egoistiškus siekius? 

Tikiu, kad kiekvienas šioje kalbančių esybių gausybėje atras(tų) kažką sau artimo, kas palies(tų), tarsi staiga trenkęs punctum, kaip, pavyzdžiui, ant sienos kabanti „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“ (1999), tą pačią sekundę sviedžianti mane beveik dvidešimt metų atgal. Matau save mažą mergaitę su tėčiu, besidarbuojančią šeimos bityne. Pavaduoju sergančią mamą. Didžiulis dūzgiančių vabzdžių spiečius virš galvos man kelia baimę. Cakteli. Iš skausmo norisi verkti, bet nuoširdi pavargusio tėčio šypsena sako, kad viskas bus gerai. Suprantu, kad jau užaugau…

Pakeliavus laiko elipsėmis atminties vartai užsidaro. Įbedus akis į kūrinį, gali tik nujausti, kad semantinė jo sankloda slepia nuorodas į taurias, bičiuliškas bendravimo formas, nuoširdų tikėjimą nesumeluotais dalykais, meilę tėvui, tėvynei bei gamtai; tai – kas svarbiausia, kas išlieka visam gyvenimui ir po jo. 

L. Striogos skulptūros yra universalios ir amžinos, neturinčios įvardijamo laiko ir paprastai atsiveriančios įvairių patirčių žmonėms. Tikėtina, kad net ir didžiausi skeptikai, atsidūrę šalia skulptoriaus kūrinių, nesuabejotų jų tikrumu.

Dovilė Stirbytė


Prancūzų literatūros teoretiko, filosofo, semiotiko Rolando Barthes‘o sąvoka, naudojama fotografijoje, reiškianti išskirtinį palytėjimą, tarsi mažytį įpjovimą, žaizdą ir jos žymę. 

Daugiau apie Leoną…

This site is using the Seo Wizard plugin created by http://seo.uk.net/