Biografija


1930 01 31 gimė Medžiočių kaime, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Tėvai – Mykolas Strioga (1900- 1971) ir Stefanija Veteikaitė-Striogienė (1905-1974). Broliai Petras (1928-1994), Mykolas (g. 1931), Albertas (g. 1932). Tėvas dirbo žemę, tačiau mėgo ne ūkio, bet medžio ir kitus panašius darbus. Motina dirbo dvaro kambarine, vėliau augino vaikus ir rūpinosi namais.

1934 šeima persikelia į Klaipėdos kraštą. Tėvas dirba statybose.

1936 tėvas statybose stipriai susižaloja. Tėvo sesuo Marytė, norėdama sunkiu metu padėti brolio šeimai, išsiveža Leoną į Joniškį, vėliau seneliai Ukmergėje leidžia jį į darželį. Tėvas pasveikęs įsidarbina Klaipėdos faneros fabrike. Leonas grįžta namo ir pradeda lankyti Baškių kaimo pradžios mokyklą. Iš Leono dienoraščio: „Vienkiemis 3 km nuo Klaipėdos. Šeimininko duktė Marytė juokiasi, kaip mes kalbam: reikia sakyti ne „bunda”, o „pyragas”, ne „unda”: bet „vanduo”. Su ja susidraugavau. Kartu į mokyklą einam. Tėvas šeimininkui padarė Vytautą su šalmu ir plunksna, dukroms dovanodavo dėžutes – norėjo, kad sumažintų nuomą už butą. Nesumažino” (1956 11 17).

1940 šeima pasitraukia iš vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto ir apsigyvena Jonavoje pas tėvo seserį Marytę. Įrašas Leono dienoraštyje: „Čia ir sutikom rusų tankus. Žiūrėjom centrinėj aikštėj jų filmus, berods apie Čiapajevą. Paskiau plaukiodamas Neryje dėdės Kosto valtimi pamačiau lėktuvus. Karas. Mes okopoje, užeina vokiečiai. Reikia bėgti į Kauno pusę… Bėgam, griūnam, lavonai… Praėjus frontui grįžtam. Griuvėsiuose kapstomės… Vokiečiai sriubos duoda” (1956 10 18).

1942 šeima persikelia į Ukmergę ir apsigyvena pas Leono senelius – tėvo tėvus. Tėvas dirba malkų sandėlio sargu, vėliau gauna eigulio vietą. Leonas dienoraštyje prisimena: „Baigiantis karui tėvas eiguliavo. Vieną vakarą pasiprašė nakvynės rusas kareivis su dviem arkliais, kuriuos turėjo pristatyti į Dvinską (Daugpilį). Paryčiais atėjo pagėrę miškiniai ir norėjo sušaudyti rusą. Tėvai su ašaromis vos išprašė nedaryti to. Paėmę arklius išvyko, o kareivį paliko. Neilgai trukus tėvą su Petru stribai išvežė nežinia kur. Išsiaiškinome, kad jie Dvinske. Jei ne karo pabaiga, būtų juos sušaudę… ‘ (1956 10 18).

1947-1950 dirba aulininku Ukmergės avalynės fabrike „Kurpius” ir lanko vakarinę suaugusiųjų gimnaziją.

1950 kartu su broliu Mykolu įstoja į LTSR valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) ir pradeda studijuoti skulptūrą. Pirmasis specialybės dėstytojas — Bronius Vyšniauskas. Skulptūros pasirinkimą aiškina iš motinos paveldėtą polinkį į grožį ir iš tėvo perimtu susidomėjimu rankų darbais, taip pat įgimtu klausos defektu, kuris apsunkino bendravimą su aplinkiniais ir skatino ieškoti vienišiui tinkamos profesijos.

Autoportretas 1955. Pop., pieštukas, 12x10

Autoportretas 1955. Pop., pieštukas, 12×10

Autoportretas 1956. Pop., pieštukas, 14x11

Autoportretas 1956. Pop., pieštukas, 14×11

1952 pasiūlius grupės vadovei Elvyrai Radauskaitei vyksta tęsti skulptūros studijų į Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Iljos Repino dailės institutą. Pasirinko šią mokyklą naiviai vildamasis įgyti geresnį išsilavinimą, nes Vilniuje išgyveno jausdamas žinių ir kūrybos įgūdžių stoką. Tarp keliavusių kartu kitų dailės studentų — tapytojai Vincentas Gečas, Aloyzas Stasiulevičius. Stojamuosius egzaminus, be Striogos, išlaikė grafikas Leonas Lagauskas, dailėtyrininkas Stasys Budrys ir tapytojas dekoratorius Laimutis Ločeris; nuo seniau Leningrado institute mokėsi grafikas Samuelis Rozinas, aspirantūroje studijavo skulptorius Konstantinas Bogdanas. lš pradžių Leonas negavo stipendijos, gyveno iš Lietuvos vyriausybės pašalpos. Bendrakursiai iš įvairių šalių: albanas, estas, korėjietis, lenkas, vokietis, žydas ir penki rusai. Studijų metais Strioga daug laiko leidžia Ermitažo salėse, ypač Rembranto kūrinių ekspozicijoje bei impresionistų ir postimpresionistų tapybos skyriuje. Susidomi Picasso kūryba. Rusų muziejuje įspūdį daro Aleksandro Ivanovo ir Michailo Vrubelio tapyba.

Leonas Strioga (pirmoje eilėje antras iš kairės) prie Iljos Repino dailės instituto Leningrade su Samueliu Rozinu (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) ir Leonu Lagausku, Konstantinu Bogdanu, Stasiu Budriu (visi trys stovi antroje eilėje).

Leonas Strioga (pirmoje eilėje antras iš kairės) prie Iljos Repino dailės instituto Leningrade su Samueliu Rozinu (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) ir Leonu Lagausku, Konstantinu Bogdanu, Stasiu Budriu (visi trys stovi antroje eilėje).

1958 apgina diplominį darbą — figūrinę kompoziciją „Į naują gyvenimą”, vaizduojančią jauną, raumeningą bežemį. Su šiuo kūriniu debiutuoja visuomenėje: kompozicija eksponuojama Pabaltijo skulptūros parodoje Rygoje, reprodukuojama albume „Skulptūra” (sudaryt. Stasys Budrys, Vilnius, 1961, il.71). Grižta į Lietuvą gavęs paskyrimą dirbti Vilniaus „Dailės” kombinate. Džiaugiasi galimybe Įsikurti kultūros centre, kuriame susitelkusios didžiausios dailininkų pajėgos, bet sostinėje neranda buto. Brolio Alberto kvietimu apsigyvena jo namuose Kaune. Pradeda dirbti Kauno „Dailės” kombinato keramikos ceche, gamina skulptūrėlių modelius tiražavimui.

1959 priima Kauno „Dailės” kombinato gipso liejiko Mečislovo Sabulio pasiūlymą lipdyti jo dirbtuvėje. Kiek vėliau persikelia į keramikos cecho vedėjo Vaclovo Michnevičiaus dirbtuvę, kurioje įsirengia atskirą darbo kampelį — pirmąją nuosavą studiją.

1960 kūriniai pristatomi Respublikinėje dailės parodoje Vilniuje ir Pabaltijo respublikų dailės parodoje Maskvoje, Manieže. Šie pasirodymai liudija apie oficialų pripažinimą.

1961 priimamas į LTSR dailininkų sąjungą. Gauna kvietimą padirbėti dailininkų kūrybos namuose Senež-Ozero gyvenvietėje prie Maskvos. Ruošdamasis dailininkų namuose lipdyti portretą ieško modelio ir per pažįstamus susitinka su Kauno viešosios bibliotekos darbuotoja Dalia Pečkaityte. Nusivilia broliu Albertu; širdperša lieka visam gyvenimui.

1962 veda Dalią Pečkaitytę. Su žmona apsigyvena bibliotekininkų bendrabutyje Panemunėje.

1965 su grafike Elena Jakutyte ir tapytoju Adoliu Krištopaičiu surengia parodą Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Dirba Palangos dailininkų kūrybos namuose, kur diskutuoja meno temomis su kolegomis, ypač su Algirdu Steponavičiumi.

1966 Kauno Ąžuolyne pastato dekoratyvinę granito kompoziciją „Poilsis” — pirmą kūrinį viešojoje erdvėje, įtvirtinusį stiliaus posūkį neoklasicizmo linkme. Užrašuose pasižymi: ,,XX a. — eksperimentų amžius. Daug kuo ir žavus. Vis dėlto kiek galimybių!”

1967 pastato dekoratyvinę medžio skulptūrą Kauno kavinėje „Trys mergelės” — pramogų erdvėje išmėgina primityvizmo raiškos galimybes.

1968 gimsta sūnus Aidas. Strioga pirmąsyk išvyksta į užsienį — su turistų grupe keliauja į Bulgariją.

1969 prie Kauno viešbučio „Baltija” pastato dirbtinio akmens kompoziciją „Laiveliai”, sukėlusią cenzorių nepasitenkinimą dėl pernelyg sąlygiškos vaizduosenos.

1971 pastato dekoratyvinį stulpą lauke prie Kauno kavinės „Trys mergelės”. Kūrinys liudija sekimą tuo metu tarp dailininkų plitusiu susidomėjimu gamtos organizmų pavidalais. Gauna dirbtuvę Pergalės krantinės (dabar Karaliaus Mindaugo prospektas) daugiaaukštyje. Kaimynystėje darbo patalpas turi tėvas ir sūnus Antiniai, Kazimieras Švažas, Vladas Žuklys, kiti Kauno dailininkai. Miršta tėvas. Apmąstydamas praėjusius metus dienoraštyje pasižymi. „Metai buvo liūdni. Nebėra mano Mykaliuko”… Nutrūko kažkas viduje ir nežinau, kaip tai pataisyti” (1972 02 16).

1972 dalyvauja pirmojoje Rygos skulptūros kvadrienalėje — svarbiausioje sovietinio laikotarpio skulptūros parodoje. Dalyvauja tarptautiniame skulptūros simpoziume Hainuvkoje (Lenkija). Dienoraštyje įrašo: ,,Pernai teko būti skulptorių plenere Hainuvkoje. Gana įdomu: ką nori, kaip nori, kiek nori. Mes ne visai taip pripratę”. Kauno Laisvės alėjos pradžioje pastato dolomito skulptūrą „Motinystė”, kurią priskiria prie nusisekusių kūrinių. Be Striogos žinios Kaune prie Dainavos rajono poliklinikos pastatoma jo sukurta granito kompozicija „Sėdinti mergina”, iš pradžių numatyta aikštei prie „Girstupio” kultūros centro. Šis incidentas dailininką liūdina iki šiol.

1974 surengia pirmą personalinę skulptūros parodą Kauno skulptūros ir vitražo galerijoje (dabar Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia). Kauno politechnikos instituto diplomantai lankytojų knygoje įrašo: „Gerbiamas skulptoriau, mums labai patiko „Keturių komunistų sušaudymas”. Ir norėtume palinkėti Jums daug saulėtų dienų ir kūrybingo gyvenimo”. Strioga saugo įrašą kaip būdingą epochos suvenyrą. Iš tiesų žinomos bei plačiai reprodukuotos skulptūrų grupės „Keturių komunarų sušaudymas” (1950) autoriai yra Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis, tačiau jos gipso modelio, dėl svorio ir dydžio, per parodas nebuvo galima perkelti iš eksponavimo erdvės Skulptūros ir vitražo galerijoje, tad žiūrovai galėjo priimti ją kaip Striogos parodos dalį. Įrašas padarytas be ironijos, nuoširdžiai, nors gali būti suprastas įvairiai.

Miršta motina. Dienoraštyje atsiranda įrašas: „Šiandien Velykos. Pirmą kartą be tėvų. Kovo 25-ą netekau mamos, savosios dainorėlės… Liūdnas buvo jos gyvenimas, vargo, vargo… Atrodo, kad tikrasis kažkas žūna, o dabar bus mašininiai žmonės. Anieji vis dėlto daug turėjo betarpiško ir su gamta daug bendra” (1974 04 14).

Įsigyja dalį sodybos Dumsių kaime prie Jonavos. Gauna dirbtuvę Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekte Kaune. Tame pačiame pastate dirbtuves įsirengia Jadvyga Mozūraitė, Boleslovas Klova, Kazimieras Švažas, Bronius Zalensas, Vladas Žuklys, kiti dailininkai. Susitinka su atvykusiu paviešėti į Lietuvą Vytautu Kašuba, kuriam padaroma išimtis ir leidžiama apsilankyti Kaune pas žmonos gimines Zubovus. Albume Skulptūra (sudaryt. Vladas Vildžiūnas, Vilnius, 1974) pristatomas kaip dekoratyvinių skulptūrų meistras; reprodukuojami vien lauke pastatyti kūriniai.

1975 antrą kartą dalyvauia tarptautiniame skulptūros simpoziume Hainuvkoje (Lenkija).

1976 apdovanotas Rygos skulptūros kvadrienalės diplomu už kompoziciją „Juras — Čiurlionio ainis”. To meto skulptūros kontekste tai šokiruojantis savo raiška kūrinys: vaizduosenos sąlygiškumą akcentuoja baltai dažyto kūno ir auksuotų plaukų bei švarkelio kontrastas, apnuoginti rankas prie kūno jungiantys strypai. Su Maskvoje sudaryta TSRS dailininkų sąjungos grupe keliauja po Indiją — pirma išvyka į egzotišką šalį. Vėliau prisipažįsta, kad tuo laiku jam buvę svarbu susipažinti su įvairiais formos kūrybos principais, juos išmėginti. Imponavę aistringi kūrėjai (Picasso, Georges’as Rouault), bet Indijoje stiprų įspūdį padarė rytietiška dailė — sukaupta, rami, be blaškymosi, tarytumei gilesnė.

1980 surengia jubiliejinę, 50-mečiui skirtą kūrybos parodą Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16). Gauna LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardą, teikiantį tam tikrų privilegijų ir kiek daugiau kūrybos laisvės.

1981 surengia asmeninę kūrybos parodą Vilniuje, Dailės parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras). 1982 dalyvauja Smiltynės skulptūros simpoziume. Klaipėdos Martyno Mažvydo parke pastatoma simpoziumo metu iškalta skulptūra „Mintis”.

1983 pasistatydina kooperatinį butą naujame blokinių daugiaaukščių rajone Šiaurės prospekte Kaune.

1984 su Maskvoje suformuota TSRS dailininkų sąjungos grupe keliauja į Prancūziją, aplanko Ėmile io Antoinet Bourdelle’io muziejų Paryžiuje, Pompidou centrą, Paulio Cezanne’o gimtinę Aix-en-Provence.

1985 Kauno muzikinio teatro sodelyje pastato dainininko Kipro Petrausko portretinį biustą.

1986 sūnų Aidą su dideliu nerimu išleidžia į sovietų kariuomenę. Pardavęs namą Dumsiuose įsigyja sodybą Judraičių kaime prie Lekėčių.

1988 apdovanojamas LTSR kultūros ministerijos diplomu už Respublikinėje vaizduojamosios dailės parodoje eksponuotą skulptūrą „Sužeistas angelas”. Su LTSR kultūros ministerijos sudaryta rašytojų, aktorių, dailininkų grupe keliauja po Graikiją. Susidomi Prancūzijoje gyvenančio lietuvių kilmės skulptoriaus Antano Mončio kūryba. Dalyvauja vienoje pirmųjų Lietuvoje konceptualioje skulptūros ir fotografijos parodoje „žmogaus ženklai” (kuratorės Rasa Andriušytė ir Elona Lubytė) Klaipėdos parodų rūmuose. Kaune, Nepriklausomybės aikštėje, pastato skulptūrą „Sapnas”; lieka nepatenkintas jos komponavimu erdvėje bei aplinkos sutvarkymu.

1989-1992 sunkiai serga, gydosi Kaune ir Vilniuje. Po kelerių metų užrašo tuomet sapnuotą sapną: ,,Gulėdamas ligoninėje Santariškėse paryčiais sapnavau kažką negera. Prabudęs pagalvojau, kad belieka tik giltinę susapnuoti. Užmigau, ir tikrai: kapinės, duobė, joje giltinė šviesiai pilka, ant duobės krašto artimieji, o aš ant briaunos. Vieną ranką laiko artimieji, kitą – giltinė. Pasakiau saviesiems – paleiskite, ir įšokęs į duobę pradėjau boksuotis su giltine. Vienu smūgiu kairį petį jai sulaužiau, kitą dėjau į galvą ir giltinė kaip malkų krūva duobės kampe sugriuvo”. Sirgdamas pradeda montuoti skulptūras iš atskirų elementų, nes negali pakilti iš lovos, bet trokšta kalti medį. Vienas pirmųjų darbų iš sumontuojamų detalių – kompozicija „Namolei” (1991), įkūnijanti mintis apie kelionę įamžinuosius namus.

1990 surengia jubiliejinę kūrybos parodą Vilniaus Dailės parodų rūmuose. Žmonos Dalios, Roberto Antinio jaun. bei Stasio Žirgulio rūpesčiu paroda perkeliama į Kauno paveikslų galeriją. Autorius dėl ligos šiame atidaryme nedalyvauja. Sūnus Aidas susituokia su Laima Miliūte.

1991 sulaukia anūko Andriaus. Kūriniai eksponuojami vienoje pirmųjų Lietuvos religinės dailės parodų „Krikščionybė XX a. lietuvių profesionaliojoje dailėje” (kuratorė Laima Šinkūnaitė) Kauno paveikslų galerijoje.

1993 sulaukia anūkės Elenos. Surengia skulptūros parodas Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka” Vilniuje ir galerijoje „Kauno langas” Kaune. Zarasuose pastato paminklą gydytojui, lietuvių tautinio atgimimo veikėjui Dominykui Bukantui. Kūriniai pristatomi Kauno dailininkų kūrybos parodoje Porvoo miestelyje (Suomija) – pirmasis pasirodymas už buvusio socialistinių šalių bloko ribų.

Sūpynėse su anūku Andriumi sodyboje Judraičiy kaime. 2003

Sūpynėse su anūku Andriumi sodyboje Judraičių kaime. 2003

1994 miršta brolis Petras.

1995 gauna Georges’o Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje stipendiją parengti parodos „Rugio kelias” katalogą. Kūriniai pristatomi naujausios Lietuvos dailės retrospektyvoje „1995: Lietuvos dailė” Vilniaus Šiuolaikinio meno centre.

1996 surengia skulptūros parodą „Rugio kelias” Vilniaus Šiuolaikinio meno centre. Eksponuoja kūrinius kartu su broliu Mykolu Ukmergės kultūros centro galerijoje. Palieka butą sūnui ir su žmona apsigyvena studijoje Kaune, Savanorių prospekte. Raudondvario parke pastato dekoratyvinę statulą „Vaidila” – nelabai laimingo likimo kūrinį, įkvėptą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio epochos, bet taip ir nebaigtą žlugus Vilniaus „Dailės” kombinato dirbtuvėms, su medžio varpu vietoj spalvotų metalų vagių išplėšto bronzinio.

1997 nuomotu mikroautobusu su pažįstamų būreliu keliauja po Italiją.

1998 galerijos „Art e’lta” kvietimu važiuoja į lzraelį ir surengia personalinę kūrybos parodą Ein Veredo miestelio skulptūros mokykloje. Apdovanojamas Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija. Pirmą kartą dalyvauja politiškai angažuoto konservatorių partijai prijaučiančių Kauno dailininkų ir architektų klubo „Sfinksas” parodoje, skirtoje Nepriklausomybės 80-mečiui, Kauno paveikslų galerijoje; premijuojamas už pristatytą darbų kolekciją. Pradeda bendrauti su Kauno neįgaliųjų bendrijos „Viltis” dailės būrelio nariais. Užrašuose pasižymi „Žmonės čia kaip vaikai ir man jie daro įtaką. Jų paveiktas esu sukūręs net keletą skulptūrų – „Liutauro portretas”, „Didelio vaiko didelis pasaulis”, „Antanėlis nori skraidyti” ir kitas”.

1999-2000 gauna Lietuvos valstybės aukščiausio laipsnio kūrybos stipendiją.

2000 surengia parodą „Būties dvelksmas” Kauno paveikslų galerijoje savo 70-mečio ir tėvo 100-mečio proga. Pažymėdamas pastarąją sukaktį, eksponuoja 100 skulptūrų. Užrašuose prisipažįsta „Man labai patinka Kristaus žodžiai – taika ir ramybė”. Su­grupe, nuomotu mikroautobusu, keliauja po Norvegiją.

2001 apdovanojamas Lietuvos Respublikos nacionaline premija. Surengia medžio skulptūros parodą Vilniuje, galerijoje „Lietuvos aidas”.

2003 su Kauno ir Vilniaus dailininkų grupe pirmą kartą aplanko Venecijos bienalę. Eksponuoja kūrinius tarptautinėje skulptūros parodoje „Medis” Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje, Kauno galerijoje „Meno parkas” ir Ukmergės kultūros centro galerijoje.

2004 su Vytautu Umbrasu surengia medžio skulptūros parodą „Medžio poezija” Saint-Vincent’o (Italija) miesto modernaus meno galerijoje. Atidaro parodą Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija”.

2004 Išleistas kūrybos albumas „Leonas Strioga“ (sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. Vilnius: Artseria, p. 134).

Studijoje su žmona Dalia. 2004

Studijoje su žmona Dalia. 2004

2005 paroda J. Miltinio studijų centre Panevėžyje. Dalyvauja projekte „Žodis ir spalva“ ir surengia parodą Kauno Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje (vėliau šis renginys persikels į Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią). Paroda „Atsivėrimas“ Akademijos galerijoje Vilniuje. Medžio skulptūrų paroda „Atmintis“ Kauno paveikslų ir Šiaulių „Laiptų“ galerijose, Birštono sakralinio meno muziejuje. Minint žmonos jubiliejų, surengia skulptūrų ir piešinių parodą Kauno apskrities Viešojoje bibliotekoje. Dalyvauja grupinėse parodose: „Šiauliai – Kaunas“,  „Lietuvos kelias“ ir VIII-oje katalikų dailininkų religinio meno parodoje bei kt.

2006 medžio skulptūrų parodos Panevėžio ir Kauno apskričių viešosiose bibliotekose, Kauno menininkų namuose. Dalyvauja grupinėse parodose „Erdvė, plokštuma, kūnas“, „Autoportretas“.

2007 paroda „Šviesos ilgesys“ V. Jonyno galerijoje Druskininkuose, Ukmergės kraštotyros muziejuje. Dalyvauja J. Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų dailės parodoje „Lietuvos laikas“ Radvilų rūmuose Vilniuje ir yra apdovanojamas trečiąja premija.

2008 paroda „Medžio virpesiai“ V. Jonyno galerijoje. Jau keletą metų dirba su neįgaliaisiais Kauno bendrijoje „Viltis“, surengia bendrą su neįgaliaisiais kūrybos parodą Kauno menininkų namuose.

2009 paroda „Angelo ašara“ Kauno miesto muziejuje.

2010 gauna valstybinę stipendiją. Surengia ciklą parodų „Kelionė“ (skirtų jubiliejui): galerijose „Meno parkas“ ir „101“ Kaune, Šv. Jono galerijoje Vilniuje, Birštono sakralinio meno muziejuje, Klaipėdos, Ukmergės, V. Jonyno galerijose.

2011 paroda Anykščių sakralinio meno muziejuje.

2012 medinės skulptūros paroda „Atsibus tėvynės sūnūs didžią praeitį atminę“ Kauno pilyje.

2013 paroda „Angelai žemėje“ Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune.

2014 gauna valstybinę stipendiją. Surengia parodas:  „Angelai žemėje“ sakralinio meno muziejuje Anykščiuose ir galerijoje „Aukso pjūvis“ Kaune, „Šviesos lauke“ – Raudondvario dvare, V. Jonyno galerijoje Druskininkuose ir Birštono sakralinio meno muziejuje.

2015 jubiliejinė paroda „Šviesos lauke“ Kultūros centro galerijoje Ukmergėje.

Akimirkos iš jubiliejinės parodos Ukmergėje. 2015

Akimirkos iš jubiliejinės parodos Ukmergėje. 2015

Akimirkos iš jubiliejinės parodos Ukmergėje. 2015

Akimirkos iš jubiliejinės parodos Ukmergėje. 2015

Kauno Paveikslų galerijoje surengia skulptūrų, piešinių ir eskizų parodą. Medžio skulptūras eksponuoja Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje, Anykščių koplyčioje, „Angelo“ muziejuje Šiauliuose. Iliustruotas L.Striogos kūrybos katalogas internete (kmb.kvb.lt/strioga/katalogas) KAVB projekto „Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Leonoro Vytauto Striogos kūrybos staitmeninimas ir paskelbimas internete“ rezultatas. Su sūnumi Aidu sukuria pirmąją geležies skulptūrą „Rūpestis“.

Akimirkos iš parodos Kauno paveikslų galerijoje. 2015

Akimirkos iš parodos Kauno paveikslų galerijoje. 2015

Paroda Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. 2015

Paroda Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje. 2015

Akimirkos iš internetinio katalogo pristatymo. 2015

Akimirkos iš internetinio katalogo pristatymo. 2015

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2016 surengia geležies skulptūrų parodas: „Leonas Strioga kitoks“ Istorinės Lietuvos prezidentūros sodelyje Kaune ir „Geležies žaismas“ Raudondvario dvaro parke. Druskininkuose V.K.Jonyno galerijoje atidaroma paroda „Po vilties ženku“, skirta M.K.Čiurlioniui.

Paroda Istorinės Lietuvos prezidentūros sodelyje Kaune. 2016

Paroda Istorinės Lietuvos prezidentūros sodelyje Kaune. 2016

This site is using the Seo Wizard plugin created by http://seo.uk.net/